2011-02-16
(Jaukiose)
Šviežiuose kavinukėse mes gėrėm arbata,
Apsirėdę tarytum vaidintume klajoklius.
Tai suteikė nuotaikai ypatingumo.
Jautėmes lyg trumpam sustoję atsipūsti
Po ilgų dzen paieškų.
Ten slypėjo krištolinė rauda,
Kažkodėl tai aplinkai tiko.
Rauda buvo visur,
Ji buvo rami,
Persipynusi su krištolu.
Kad ir kaip bandytum,
Ji niekaip neišnyko.
Mes neverkėm, tik tylėjom,
Tarytum būtume pamiršę vaidnti.
To jau nebereikėjo.
Kažkas tarp mūsų nutiko.
Aišku ne kažkas, mes žinome kas.
Tik nereikia sakyti ... ššš..
Mes gyvensim.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą